2018 m. gegužės 31 d., ketvirtadienis

Telšiuose apsigyveno lokiai


     Pasakojama, kad labai labai seniai gyveno mama-meška  ir augino du mažus meškučius, kuriais labai rūpinosi. Vieną dieną eidama medžioti, ji rado tris žmogaus vaikučius, tokius pat mielus ir panašius į jos lokiukus. Meška, kaip ir kiekviena rūpestinga mama, negalėjo praeiti pro šalį ir palikti verkiančius vaikus, ji parsinešė juos į savo guolį ir augino kaip savo vaikus. Berniukai žaisdami su lokiukais augo ir stiprėjo, užaugo galingi, stiprūs vyrai, niekas jų įveikti negalėjo. Užaugę jie paliko lokės guolį, bet įsikūrė netoliese – Telšiuose, o jų palikuonys atsidėkodami lokei visą miestą išpuošė lokės ir lokiukų skulptūromis.
    Netoli katedros pastatė paminklą lokės šeimynos ir vaikų draugystei atminti.
 Katedros duryse du lokius įamžino, kad visi žinotų, jog Telšių pradžių pradžia nuo lokių prasidėjo. Parodysiu tik vieną, kitą galite nuvykę pamatyti.

    Dar vieną lokio portretą į paminklą, skirtą Durbės mūšiui atminti, įkomponavo, tik anas nefotogeniškas, o gal aš prasta fotografė, tad negaliu parodyti nuotraukos. Užtai galiu parodyti lokį, kuris istorinės Žemaitijos teritoriją rodo.

    Miesto centrinėje - Turgaus aikštėje - visas būrys lokių karaliauja. Pats didžiausias saugo miesto laikrodį.

Keturi nedideli, bet stiprūs lokiai ant savo pečių visą žemės rutulį laiko.


Kiti keturi lokiai kviečia atsigaivinti ir vandens iš fontanėlio atsigerti. Vienas jų net akiniais nosį pasibalnojo, kad labiau žmogų primintų.

 
Tik jam to nebūtų reikėję daryti, jei savo ranką būtų į lokės pėdą įdėjęs ir stipriai paspaudęs. Sakoma, kad taip žmogus tampa stiprus kaip lokys.


    Žemaitijos herbą ir lokį dar galima pamatyti ant atminimo stulpelio "Če vaikystė kėimas nuklegieje". Jį pastatė žmonės, kurių vaikystė prabėgo ant upelio kranto, tik tvarkant miestą upelis buvo uždarytas į vamzdį, krantai užpilti žemėmis ir padaryta aikštė.
 


    Pavargus vaikščioti po Turgaus aikštę, galima nusileisti prie Masčio ežero, o ten dar ant kiekvieno tiltelio po lokiuką galima rasti.



Viso šešios meškutės ropinėja po tiltelius, kitas siūlau patiems nuvykus atrasti ir pasigrožėti.








2018 m. balandžio 30 d., pirmadienis

Skinderiškio dendrologinis parkas

   Ar jums būna taip, kad atvažiuoji į kažkokią vietą ir pagalvoji, kodėl tik šiandien ją atradau? Būtent ši mintis buvo pirmoji atvykus į Skinderiškio dendrologinį parką. Ėjau tarp medžių, tvenkinėlių, akmenų ir nesuvokiau, kaip šį parką sukūrė, užaugino ir puoselėja vienas žmogus? Ar tai įmanoma? Teritorija apie 100 hektarų, vieną dieną visko apžiūrėti neįmanoma, o gal ir nereikia. Šiandien grožimės magnolijų žiedais.
   Vos įžengus į parką jos psitinka baltu švytėjimu. Pilko dangaus ir juodų, dar lapais nepasidabinusių medžių fone, jos matosi iš toli. Pirmiausia pamatome nedaug žiedų.



   Toliau paėjus, pamatome nepaprastą reginį - baltus medžius, taip jie aplipę žiedais.

Magnolijos auga įvairiose parko vietose. Einant taku tarp Šušvės upės ir dirbtinio kanalo - netikėtai pamatai magnolijas baltomis šakomis mojuojant.




Parke daug akmenų - vieni didesni, kiti mažesni. 



Magnolijos ir akmenis puošia savo baltumu.


Parke įrengtos apžvalgos aikštelės, nuo kurių atsiveria nuostabūs vaizdai. Aikštelė padaryta iš medžio ir puikiai dera prie aplinkos.


Vaizdai užlipus į viršų. Tvenkinys, šalia didelė poilsio aikštelė, kur galima prisėsti, užvalgyti.



Parke nemažai medinių drožinių, suoliukai kviečia prisėsti ir pasimėgauti tyla, svarbiausia prie medžių yra lentelės, kuriose parašyta, prie kokio medžio stovime.



Jau žinau, kad parką dar ir dar aplankysiu, savaitgalio kelionės po Lietuvą tęsis.


2018 m. balandžio 28 d., šeštadienis

Senasis Ramygalos malūnas

   Ramygala iki šiol man buvo miestelis su didžiule iš tolo matoma raudona bažnyčia tarp Kėdainių ir Panevėžio. Bet pasirodo jame yra dar vienas įdomus istorinis objektas - senasis Ramygalos malūnas.
   Nežinau, kaip kitiems žmonėms, bet man malūnas ir dar senasis tai - arba vėjo, arba vandens. Todėl važiuojant akys ieškojo upės ar sparnų. Nieko tokio nėra. Mūsų nuostabai pamatėme trijų aukštų mūrinį pastatą centrinėje Ramygalos gatvėje. Jis visiškai neišvaizdus ir nefotogeniškas. Bet... Pakako įvažiuoti į malūno kiemą, mus pasitiko šeimininkė ir supratom, kad patekom į kažkokį nuostabų nuotykį.
   Malūno savininkai vykdo edukacinį projektą "Grūdo virsmas", bet reikia susitarti iš anksto dėl ekskursijos. O mes su vyru tokie keliautojai, kad retai keliones po Lietuvą planuojame iš anksto, dažniausiai ryte pažiūrime pro langą - saulė šviečia, sėdam į mašiną ir riedam. Kartais nepavyksta nieko įdomaus atrasti, bet šį kartą mums labai pasisekė. Prisijungėme prie latvių grupės ir išgirdome, pamatėme daug įdomių dalykų.
   Malūnas pastatytas 1929 metais, jame sumontuota švediška įranga. Tuo metu tai buvo labai modernus, elektra varomas malūnas. Tikriausiai 1929 metais į jį žmonės vyko pažiūrėti, kaip į modernumo pavyzdį, dabar - kaip į nuostabą keliantį technikos stebuklą, mechanizmus, kurie puikiai veikia beveik 100 metų, mala grūdus ir padaro 4 rūšių miltus, 4 rūšių manų kruopas.
   Malūnininkas gali valandų valandas pasakoti apie procesą, o kad nebūtų vien žodžiai, įjungia malūną, suberia porą maišų grūdų ir eidamas nuo įrenginio prie įrenginio - nuo antro aukšto pradeda, lipam mediniais laiptais į trečią, vėl leidžiamės į antrą, dar kartą į trečią, kol pamatome miltus. Taip mes pakartojame grūdo kelią per įrenginius.    Technologinio proceso nepasakosiu, kam įdomu, rekomenduoju nuvykti ir pažiūrėti, bet parodysiu kelis man patikusius dalykus.
Pirmiausia grūdų maišai liftu pakeliami į antrą aukštą. Galima kelti tris stačius maišus vienu metu. O svarbiausia, nelįsti prie keltuvo, jei nemoki juo naudotis. Apie tai informuoja krūva plakatų prie keltuvo pirmame aukšte.

Keltuvu pakeltus maišus, malūnininkas supila į kažkokį įrenginį, neklauskite pavadinimo, tikrai nežinau, ir grūdai pradeda savo virsmą į miltus.

Liftas, kaip ir visi latakai, kuriais keliauja grūdai, yra mediniai.

Kad įranga pradėtų veikti, reikia uždėti diržą.

ir tada viskas pajuda, suūžia.



Malūne išlikę daug senųjų rakandų, užrašų, nekalbu apie tvirtas medines spintas. Ir dar malūne galima pamatyti senų, tiksliau labai senų maišų, tokių kaip šis 1937 metais pasiūto.

Pasibaigus ekskursijai, šeimininkė visus pavaišino malkinėje krosnyje kepta duona, iš pilno grūdo miltų keptais blynais ir skania žolelių arbata su medumi. Tokių blynų dar neteko ragauti, jie šiek tiek primena bulvinius ir valgomi su spirgučiais ir grietine. Sočiai pavalgius, dar galima nusipirkti naminės duonos ar miltų. Iš malūno išvykome apsirūpinę kokybiškais, ekologiškais miltais ir pasikrovę geros energijos, nes malūnininkas ir jo žmona nuostabūs, šilti žmonės, be galo malonu buvo su jais praleisti kelias valandas.



2016 m. liepos 12 d., antradienis

Lukšiai

    Lukšiai - mažas mietelis Šakių rajone, turintis viso labo pusantro tūkstančio gyventojų. Ne dažnai pro jį tenka pravažiuoti, bet kiekvieną kartą vis labiau stebina savo grožiu. Pamenu, kai pirmą kartą atvažiavome į Lukšiuose įsikūrusį Zyplių dvarą, kieme telkšojo balos, pastatai buvo užkonservuoti, bet tušti, miestelis irgi nepaliko įspūdžio. O dabar atvažiavus, buvau maloniai nustebinta, dvaras retauruotas, aplinka sutvarkyta, daugybė skulptūrų puošia kiemą, pastatuose įkurtas muziejus. Tik šį kartą noriu ne apie dvarą pasakoti, o parodyti jums nuostabų lukšiečių savo rankomis ir savo lėšomis sukurtą parką Lukšių centre.
Vaikščiojau jame, lyg pasakų šalyje. Fontanas, tvenkinys apsodintas gėlėmis o iš tvenkinio ropoja dinozauras :)

Čia pat ant kalniuko - saulutės, o kitoje fontano pusėje - dar vienas tvenkinukas.

 Užlipus ant kalniuko pamačiau žavingą skulptūrų parkelį. 

Stalas su žiedais man priminė kitą stalą - su širdele Koralų pilyje Floridoje, kurį pagamino latvis Edvardas Lidskalninis apie 1924 metus.

Kas šio stalo autorius, nežinau, bet man jį norisi pavadinti Koralų pilies stalo broliu :)



Mielai būčiau tai įrašius į Svečių knygą, bet nepajėgiau jos atversti.

Knyga padėta ant trečio tvenkinio kranto ir apsupta didžiulių klumpių, gali apsiauti ir šokti "Klumpakojį", juo labiau kad ir žiogelis groja smuikeliu.
 
Be žiogo, dar ir kitais kaltiniais gyvūnais ir augalais galima pasigėrėti parkelyje.
 
Šalia metalinių skulptūrų jaukiai įsitaisę akmeninės ir medinės.


 
Dar šiek tiek gražių metalo darbų




 
Labiausiai sužavėjo visoje šioje parkelio kompozicijoje jaukiai įsikūrusi gandrų šeimyna. Net ir gandrams smagiau gražioje aplinkoje auginti vaikus.


Jei keliausite pro Lukšius, stabtelėkite ir pavaikšiokite po šį mielą parkelį, kuris įrengtas su didele meile savo kraštui.
 



 


2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Levandų pagalvėlės

Maišeliai skirti džiovintoms levandoms.
 Puošta nertomis gėlytėmis







Puošta siuvinėtomis gėlytėmis