2018 m. balandžio 28 d., šeštadienis

Senasis Ramygalos malūnas

   Ramygala iki šiol man buvo miestelis su didžiule iš tolo matoma raudona bažnyčia tarp Kėdainių ir Panevėžio. Bet pasirodo jame yra dar vienas įdomus istorinis objektas - senasis Ramygalos malūnas.
   Nežinau, kaip kitiems žmonėms, bet man malūnas ir dar senasis tai - arba vėjo, arba vandens. Todėl važiuojant akys ieškojo upės ar sparnų. Nieko tokio nėra. Mūsų nuostabai pamatėme trijų aukštų mūrinį pastatą centrinėje Ramygalos gatvėje. Jis visiškai neišvaizdus ir nefotogeniškas. Bet... Pakako įvažiuoti į malūno kiemą, mus pasitiko šeimininkė ir supratom, kad patekom į kažkokį nuostabų nuotykį.
   Malūno savininkai vykdo edukacinį projektą "Grūdo virsmas", bet reikia susitarti iš anksto dėl ekskursijos. O mes su vyru tokie keliautojai, kad retai keliones po Lietuvą planuojame iš anksto, dažniausiai ryte pažiūrime pro langą - saulė šviečia, sėdam į mašiną ir riedam. Kartais nepavyksta nieko įdomaus atrasti, bet šį kartą mums labai pasisekė. Prisijungėme prie latvių grupės ir išgirdome, pamatėme daug įdomių dalykų.
   Malūnas pastatytas 1929 metais, jame sumontuota švediška įranga. Tuo metu tai buvo labai modernus, elektra varomas malūnas. Tikriausiai 1929 metais į jį žmonės vyko pažiūrėti, kaip į modernumo pavyzdį, dabar - kaip į nuostabą keliantį technikos stebuklą, mechanizmus, kurie puikiai veikia beveik 100 metų, mala grūdus ir padaro 4 rūšių miltus, 4 rūšių manų kruopas.
   Malūnininkas gali valandų valandas pasakoti apie procesą, o kad nebūtų vien žodžiai, įjungia malūną, suberia porą maišų grūdų ir eidamas nuo įrenginio prie įrenginio - nuo antro aukšto pradeda, lipam mediniais laiptais į trečią, vėl leidžiamės į antrą, dar kartą į trečią, kol pamatome miltus. Taip mes pakartojame grūdo kelią per įrenginius.    Technologinio proceso nepasakosiu, kam įdomu, rekomenduoju nuvykti ir pažiūrėti, bet parodysiu kelis man patikusius dalykus.
Pirmiausia grūdų maišai liftu pakeliami į antrą aukštą. Galima kelti tris stačius maišus vienu metu. O svarbiausia, nelįsti prie keltuvo, jei nemoki juo naudotis. Apie tai informuoja krūva plakatų prie keltuvo pirmame aukšte.

Keltuvu pakeltus maišus, malūnininkas supila į kažkokį įrenginį, neklauskite pavadinimo, tikrai nežinau, ir grūdai pradeda savo virsmą į miltus.

Liftas, kaip ir visi latakai, kuriais keliauja grūdai, yra mediniai.

Kad įranga pradėtų veikti, reikia uždėti diržą.

ir tada viskas pajuda, suūžia.



Malūne išlikę daug senųjų rakandų, užrašų, nekalbu apie tvirtas medines spintas. Ir dar malūne galima pamatyti senų, tiksliau labai senų maišų, tokių kaip šis 1937 metais pasiūto.

Pasibaigus ekskursijai, šeimininkė visus pavaišino malkinėje krosnyje kepta duona, iš pilno grūdo miltų keptais blynais ir skania žolelių arbata su medumi. Tokių blynų dar neteko ragauti, jie šiek tiek primena bulvinius ir valgomi su spirgučiais ir grietine. Sočiai pavalgius, dar galima nusipirkti naminės duonos ar miltų. Iš malūno išvykome apsirūpinę kokybiškais, ekologiškais miltais ir pasikrovę geros energijos, nes malūnininkas ir jo žmona nuostabūs, šilti žmonės, be galo malonu buvo su jais praleisti kelias valandas.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą